Pecularities of narration in the novel "Sacred Lithuania"

Menkai nagrinėtas, beveik užmirštas Jurgio Savickio romanas „Šventoji Lietuva“ parašytas tremtyje 1952 m. Straipsnio pagrindiniai objektai – romano struktūra, originalumas ir pasakojimo stilius. Romano pasakotojas nuolatos keičiasi: jis romantikas, realistas, nostalgiškas patriotas, atsiminimų autorius, ironizuotojas, satyrikas, net režisierius. Iš šių perspektyvų autorius aprašo mažo Lietuvos miestelio gyvenimą XX a. pradžioje. Pasakojimo strategija remiasi skaitytojo žiniomis, jo gebėjimu atpažinti užuominas, stilizacijas ir ryšius su kitais kultūriniais bei literatūriniais tekstais. Kita vertus, mažiau išsilavinęs skaitytojas, negebantis identifikuoti žaismingą intertekstualų reikšmių lygį, skaito romaną kaip idilišką meilės istoriją, alsuojančią neįprastomis intrigomis. Galbūt todėl romaną skirtingai vertina kritikai: vieniems – tai ištęstas, be aiškios struktūros, eseistinis tekstas, kiti giria modernią, beveik postmodernią techniką, įvedant skaitytoją į kūrinio semantiką. Daroma išvada, kad J. Savickis naudoja išlavintą literatūrinę savimonę, kurdamas tam tikrą stereometrinį tekstą ir sąmoningai provokuoja įvairias skaitytojo interpretacijas.The poorly analysed, almost forgotten novel by Jurgis Savickis Sacred Lithuania was written in exile in 1952. Its structure, originality and narrative style are the main subjects of this article. The narrator of this novel puts on various masks: he presents himself as a romantic, a realist, a nostalgic patriot, an author of memoirs, an ironist, a satirist, a filmmaker. From these various perspectives he writes about the life of a small Lithuanian town in the beginning of the 20th century. The strategy of narration is based on reader's knowledge, and his ability to recognize hints, stylisations and relations with other cultural and literary texts. On the other hand, a less educated reader who doesn't identify the playful inter textual level of meanings reads the novel as an idyllic love story, filled with quaint intrigues. Maybe this is the reason for various evaluations of this novel by critics: some of them treat it as a long-winded, unstructured, essayistic text, while others praise it for its modern, almost post modern technique of including the reader into the semantic of the literary work. The article concludes that Savickis uses his developed literary consciousness to create a certain stereo metrical text and deliberately provokes diverse interpretations from the reader